2021-03-01
Kauno klubas „Likimo draugai“: 20 metų petys petin
Šių metų sausio 30-ąją Kauno klubas „Likimo draugai“ minėjo 20-ties metų sukaktį. Iki tol buvę neformalia žmones su psichikos negalia vienijančia grupe, 2001-ųjų pradžioje „Likimo draugai“ įgijo juridinį statusą.
Šiuo metu klube per metus apsilanko 65 žmonės, nuolat ateinančių - apie keturias dešimtis.
Dabartinė klubo vadovė Jolanta Stankūnienė sako, jog daugiausia jų - vidutinio darbingo amžiaus neįgalieji, prisivilioti jaunus žmones sunku, jiems galbūt reikėtų šiek tiek kitokių veiklų, nors ir dabar klube jų žmonėms su psichikos negalia siūloma daug ir įvairių.Iniciatyva - klubo narių
J. Stankūnienė pasakoja, jog idėją suvienyti žmones su psichikos negalia iš Italijos parsivežė Kristina Mišinienė, šiuo metu vadovaujanti Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrui. „Viešėdama Italijoje ji pamatė, kaip šeimos rūpinasi negalią turinčiais vaikais, susipažino su įdomiomis tos šalies iniciatyvomis. Ji nusprendė panašų modelį pritaikyti ir Lietuvoje. Žmones su psichikos negalia K. Mišinienė pasirinko neatsitiktinai: matė, kaip jie kenčia izoliuoti nuo visuomenės, kiek patyčių ar net smurto patiria. Taip gimė iniciatyva padėti šiems žmonėms“.
Iniciatyva gimė dar praėjusio amžiaus pabaigoje, 1995-1996-aisiais. Iš pradžių susitikimai vykdavo neformaliai, skirtingose Kauno vietose. Vėliau žmones su psichikos negalia priėmė „Caritas“ šeimos centras. Vėliau vienas iš klubo narių, Robertas Jonaitis, nusprendė parengti organizacijos įstatus, kad klubas įgytų juridinį statusą, taptų formalia, įteisinta organizacija. 2000-ųjų lapkričio 11-ąją įvyko steigiamasis susirinkimas, kur įteisintas ir dabartinis klubo pavadinimas - Kauno klubas „Likimo draugai“. Jį, kaip ir logotipą, kuris galioja iki šiol, sugalvojo patys klubo nariai. Padedamas kitų žmonių, Robertas klubą įregistravo.
„Iš pradžių klubas buvo tarsi savipagalbos grupė. Žmonės rinkdavosi kartą per savaitę, kalbėdavosi tarpusavyje, dalindavosi bėdomis ir džiaugsmais. Tuo metu aš įsidarbinau Psichikos sveikatos centre ir galėjau jiems organizuoti savipagalbos grupes. Besilankantieji savipagalbos grupėje kas mėnesį rinkdavo po vieną litą, kad turėtų iš ko nusipirkti kavos, arbatos. Pastebėjau, kad dėl to kyla daug nesutarimų tarp klubo narių - vieni pinigus duoda kas mėnesį, kiti ne. Pamaniau, kad reikia gauti lėšų, kad turėtume pinigų ne tik kavai bei arbatai, bet ir kitoms veikloms. 2002 m. Kauno miesto savivaldybė patvirtino projektą, o mus laikinai priglaudė Kauno miesto Centro poliklinika“, - pasakoja J. Stankūnienė. - Gavus finansavimą klubo veikla nuo savipagalbos grupių išsiplėtė: lankėme sergančiuosius ligoninėje, organizavome išvykas po Lietuvą, mokėmės anglų kalbos, lankėme kultūrinius renginius“.
Po penkerių metų patalpas Centro poliklinikoje klubo nariai privalėjo palikti, naują vietą susitikimams panaudos pagrindais skyrė Kauno miesto savivaldybė. „Tada tapome pripažinta kaip oficialus juridinis vienetas organizacija, turinti savo įstatus, patalpas bei teisę rūpintis žmonėmis su psichikos negalia ir atstovauti jų interesams“, - mena „Likimo draugų“ vadovė.
Tapo Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos nariais
Po kurio laiko R. Jonaitis, sužinojęs apie Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendriją (LSPŽGB), nusprendė pateikti dokumentus, kad klubas taptų bendrijos nariu. „Tuo metu rašydavome projektus, gaudavome lėšų, dalyvaudavome šventėse, išvykose, su bendrija užsimezgė glaudus bendradarbiavimas. Vis dėlto iki 2018-ųjų pagrindinis mūsų tikslas buvo išlaikyti organizaciją, nes finansavimas buvo nepastovus, niekada nežinodavom, kiek lėšų gausime kitiems metams, ar turėsime iš ko mokėti atlyginimus“, - dėsto J. Stankūnienė.Pasak jos, iki 2018-ųjų klube būta labai daug savanoriškos veiklos, nors atsakomybės, veiklos tikrinimo - apstu: „Iš mūsų buvo reikalaujama vis daugiau profesionalumo: pažinti ir negalią, ir žmones, išmanyti socialinį darbą, turėti profesinių įgūdžių. Esu baigusi pedagogines studijas, taip pat įgijau socialinio darbuotojo profesiją Kauno Vytauto Didžiojo universitete, todėl man dirbti buvo paprasčiau.. Įsivaizduoju, kad kitiems LSPŽGB skyrių vadovams turėjo būti gerokai sunkiau“.
2019-aisiais, šalyje prasidėjus Institucinės pertvarkos reformai, atsirado daugiau naujų paslaugų žmonėms su negalia, tuo pačiu ir galimybių neįgaliuosius vienijančioms bendrijoms. J. Stankūnienė sako išsyk ėmusis rašyti keletą projektų, kad klubas galėtų dalyvauti pertvarkos procesuose. Vienas jų - Kauno miesto savivaldybės skelbtas Infrastruktūros projektas.
„Mūsų turimos patalpos - apverktinos būklės. Kaip žinia, įprastai savivaldybės panašioms organizacijoms panaudai skiria apleistas, niekam nebereikalingas patalpas. Norėdamas geriau pasirūpinti negalią turinčiais žmonėmis, užtikrinti jų gerovę, privalai galvoti apie ateitį. Dabar pripažįstu - rašydama projektą dėl grupinio gyvenimo namų steigimo žmonėms su psichikos negalia nesitikėjau sėkmės. Nemaniau, kad mumis pasitikės, galvojau, kad mieste yra stipresnių organizacijų. Vis dėlto savivaldybė mūsų projektą įvertino palankiai, daugiau norinčių dalyvauti jame žmonių su psichikos negalia nebuvo, taigi įgijome galimybę steigti grupinio gyvenimo namus žmonėms su psichikos negalia, tuo pačiu - ir dienos centrą bei socialines dirbtuves“, - džiaugiasi J. Stankūnienė.
Surasti vietą, pastatyti ir įrengti pastatą, kuriame įsikurs grupinio gyvenimo namai, dienos centras su socialinėmis dirbtuvėmis, įsipareigojo Kauno miesto savivaldybė iki 2022-ųjų liepos. Pasak klubo vadovės, didžioji dalis grupinio gyvenimo namuose apsigyvensiančių žmonių bus išėję iš globos įstaigų, vis dėlto ji tikisi, kad ten apsigyventi galės ir mažiau savarankiški klubo nariai, kuriems reikia daugiau paslaugų.
Naujos veiklos
Be šio, klubas „Likimo draugai“ taip pat dalyvavo ir Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skelbtame projekte dėl socialinių dirbtuvių steigimo. „Ir čia nelabai tikėjomės sėkmės - projektas buvo skirtas toms organizacijoms, kurios jau vykdo darbinio užimtumo veiklas. Vis dėlto mums pavyko, taip atsirado „Amatų laboratorija“. Pasamdė- me naujų iniciatyvių, kūrybingų darbuotojų, kurie rūpinasi darbinių įgūdžių ugdymu“, - dėsto „Likimo draugų“ vadovė.
Paslaugos socialinėse dirbtuvėse teikiamos šešioms moterims ir šešiems vyrams, 7 iš jų - nuo 21 iki 40 metų, 5 priklauso 41-60 amžiaus žmonių grupei. Trys iš jų iki tol turėjo kvalifikuotus darbinius santykius. Paslaugas šiems žmonėms teikia 4 darbuotojos: užimtumo specialistė, individualios priežiūros specialistė, socialinė darbuotoja ir rinkodaros specialistė. Socialiniai „Amatų laboratorijos“ partneriai - UAB „Aromika“, Uab „Kapinių valdymo sprendimai“. Socialinėse dirbtuvėse žmonės su psichikos negalia gamina originalius dirbinius iš odos, lanksto dėžutes, taip pat atlieka kapinių skaitmeninimo paslaugas.
„Išsiaiškinome, kokie dalykai svarbūs mūsų paslaugos gavėjams. Atsakymai buvo: darbas, užimtumas, išėjimas iš namų; bendravimas, mikroklimatas, žmonės; pinigai. Pagrindiniai iššūkiai, kuriuos keliame sau - parengti paslaugos gavėjus laisvajai darbo rinkai, rasti norinčių dirbti socialinėse dirbtuvėse, kiekvienam paslaugos gavėjui pritaikyti užduotį suteikiant galimybę tobulėti, sukurti motyvuojančius santykius ir išlaikyti žmonių pasitikėjimą. Bene svarbiausias tikslas - sukurti paklausią prekę ir ją parduoti, konkuruoti ja laisvojoje prekių rinkoje“, - pasakoja J. Stankūnienė.
Šiuo metu kauniečiai gamina kvepiančius papuošalus iš odos, rankines mobiliajam telefonui, pagalvėles patogiam sėdėjimui. Prekes galima įsigyti socialiniame tinkle Facebook, taip pat - „Amatų laboratorijos“ interneto tinklapyje. J. Stankūnienė pasidžiaugia, jog „Amatų laboratorijos“ gaminiais domisi ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai.
„Mums visada buvo svarbu, kad dienos užimtumas būtų prasmingas, kad veiklos mažintų įtampą, nerimą, kad žmonės susirastų draugų ir gerai jaustųsi. Nors per dienos užimtumo veiklas darėme beveik tą patį, kaip ir socialinėse dirbtuvėse, vis dėlto dabar žmonės jaučia kur kas didesnę atsakomybę. Jie žino - skirtus darbus reikia padaryti, jiems nebereikia sakyti: štai kartonas, lankstykite dėžutes, žmonės patys ima ir lanksto. Be abejo, kartais mūsiškiams pritrūksta motyvacijos, tada tenka priminti, kodėl visa tai darome, kad tai padės užsidirbti lėšų naujoms patalpoms pagražinti, jaukiai ir patogiai jose įsikurti“, - aiškina klubo vadovė.
Anot J. Stankūnienės, dirbančiuosius socialinėse dirbtuvėse labiausiai motyvuoja ne pinigai, juolab kad uždirbamos sumos nėra didelės, per dieną nesudaro ir dviejų eurų. Jei žmogus dirba penkias valandas per dieną, per mėnesį uždirba 31 eurą. Be to, visi gauna papildomą užmokestį ir už parduotas prekes, ši suma gali sudaryti ir 50 eurų per mėnesį.
„Pastebėjau, kad atlyginimas, kurį mūsų žmonės gauna socialinėse dirbtuvėse, nėra toks svarbus. Svarbiausia jiems - veiklos prasmingumas, kitų požiūris į jų veiklą. Kiekvienas dirbantis socialinėse dirbtuvėse kasdien gauna konkrečias užduotis, mokosi ir prieš darbą, ir po jo susitvarkyti darbo vietą, jie privalo išbūti tam tikrą laiką, negali išeiti kada panorėję. Struktūruota veikla stabilizuoja žmonių savijautą, jie jaučiasi geriau“, - aišikina klubo vadovė.
Jos teigimu, ne kiekvienas psichikos negalią turintis žmogus galėtų dirbti vadinamojoje laisvojoje darbo rinkoje: „Atsiranda darbdavių, kurie mielai įdarbintų mūsų žmones, vis dėlto pastebiu, kad žmonės su psichikos negalia ne visada atlaiko kasdienę įtampą bei rutiną darbe, todėl ilgesnį laiką darbo vietoje išsilaikyti neįstengia. Tokia šios negalios specifika“.
Prie naudingos veiklos prisideda visi
„Likimo draugai“ turi ir daugiau prasmingos veiklos. Viena iš jų - tris kartus per savaitę dalinami „Maisto banko“ produktai. Šios veiklos nesustabdė ir karantinas.„Tris kartus per savaitę vežame žmonėms maisto produktus, kuriuos su besibaigiančiu galiojimo terminu gauname iš parduotuvių. Produktus surenka, surūšiuoja, paskirsto klube besilankantys savanoriai. Visus darbus pasidaliname bei pasiskirstome. Mūsų organizacijos stiprybė - kiekvienas daro tai, ką geriausiai sugeba ir stiprina kitus savo gebėjimais, prisideda darbais, kurie jam geriausiai sekasi. Vieni surenka maisto produktus iš parduotuvių, kiti juos išrūšiuoja, dėlioja į dėžes, dar kiti išvežioja žmonėms į namus“, - pasakoja J. Stankūnienė.
Dalį maisto produktų klubo nariai sunaudoja per dienos užimtumo veiklas. „Mokomės gaminti valgį, ieškome būdų, kaip sunaudoti greičiau gendančius produktus. Pavyzdžiui, kartą gavome didelį kiekį bananų. Darėm iš jų ledus, kepėme pyragus. Taip mokomi savo žmones taupyti“, - dėsto klubo vadovė.
Jos teigimu, „Maisto banko“ produktai - didžiulė parama psichikos negalią turintiems žmonėms: „Sulaukiu padėkų ne tik iš pačių negalią turinčių žmonių, bet ir iš jų šeimos narių. Nors maisto produktų išdalijame gana nemažai, juos šeimos sako suvartojančios visus. Du kartus per metus dalyvaujame ir Lietuvoje vykstančiose „Maisto banko“ akcijose, renkame produktus iš parduotuvėse besilankančių pirkėjų“.
Pasak J. Stankūnienės, svarbiausias jos tikslas - kad visi klube besilankantys žmonės jaustųsi naudingi, visi atrastų savo vietą, galėtų darbuotis kitų labui. „Bendra veikla suvienyja, o galimybė padėti kitiems daro mus stipresnius“, - pabrėžia klubo vadovė.
Kauno klubas „Likimo draugai“ sausio pabaigoje minėjo gražią sukaktį - 20-ties metų jubiliejų. Ta proga kauniečius sveikino klubo įkvėpėja Kristina Mišinienė, Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos (LSPŽGB) vadovas Vaidotas Nikžentaitis, buvę klubo nariai, darbuotojai ir draugai.
Pradžia - sudėtinga
K. Mišinienė prisiminė, jog reikėjo nemažai ryžto suburti savipagalbos grupę, skirtą žmonėms su psichikos negalia: „1995-96 - aisiais psichiatrija dar tik buvo pradėjusi atsigauti po sovietmečio. Grįžusi iš mokslų Italijoje, toliau mokiausi Lietuvoje. Praktiką turėjau atlikti psichiatrijos ligoninėje, patekau į sudėtingą vyrų psichozių skyrių. Duris tekdavo atsidaryti atsinešta rankena, trijuose milžiniškuose kambariuose stovėjo 70 lovų, patalpose tvyrojo migla ir dūmų kvapas - tuo metu palatose buvo leidžiama rūkyti. Viduje buvo niūru, trošku, pilka. Tokiomis sąlygomis žmonės gyvendavo ir penkis, ir dešimt metų. Pamaniau - negi gali būti toks žmogaus gyvenimas? Juk kada nors ir sergantys turi išeiti iš ligoninės. Kaip jie gyvens toliau, kas jų laukia išėjus, ar nors kiek geresnis gyvenimas? Taip kilo mintis pažiūrėti į žmogų, sergantį sunkia liga, kitu žvilgsniu“.
K. Mišinienė tuo metu buvo viena pirmųjų socialinių darbuotojų Lietuvoje, dirbusių psichiatrijos srityje. Ji sumanė suburti grupę žmonių, kurie galėtų susitikti už ligoninės sienų, susėsti, pasikalbėti, pasipasakoti, pasivaišinti. „Nebuvo labai didelių tikslų kalbėti moksliškai, analizuoti knygas - siekėme tiesiog susitikti, nežiūrėti vieni į kitus kaip į ligonius, neklausti, ar išgėrei vaistus, nors apie tai per susitikimus irgi buvo kalbama. Taip pat kalbėjome apie sunkią būtį, sudėtingą gyvenimą, domėjomės, su kuo draugaujame, ką skaitome, kokius filmus žiūrime, kaip sekasi bendrauti su namiškiais. Priimdami žmones į grupę orientavomės į tuos, kurie norėjo išėję iš ligoninės grįžti į gyvenimą, siekti kažko daugiau. Šie žmonės labai mane palaikė“, - pasakoja socialinė darbuotoja.
Pasak jos, ypač nustebino kai kurių psichiatrų reakcija į kuriamą neįgaliųjų grupę - vieniems atrodė, kad tai yra tiesiog nesąmonė, o kiti džiaugėsi ir vadino tai puikia idėja. „Pamažu kūrėme grupės taisykles, mokėmės išklausyti vieni kitus, nekelti chaoso. Pasitaikydavo, kad ateidavo ir sunkios būsenos žmonės. Pamažu mūsų būrys plėtėsi, būdavo dienų, kai netilpdavome į kambarį. Pamažu mokėmės ateiti tą pačią dieną, tuo pačiu laiku. Pradžia buvo chaotiška, tekdavo dorotis su įvairiausiomis situacijomis. Žmonės pasipasakodavo tokių dalykų, kurių niekam daugiau pasakoti nedrįsdavo. Tokiu atveju liedavosi kitų grupės narių patarimai. Į susitikimus kviesdavomės psichologus, psichiatrus. Jie negalėdavo mums aiškinti, kaip gyventi, tiesiog pasakodavao apie save, savo jausmus, problemas. Taip pamažu judėjome pirmyn“, - mena K. Mišinienė.
Ji pasidžiaugia, kad klubas gyvuoja iki šiol, kad tiek metų vis dar renkasi draugėn, bendrauja, kad tapo užuovėja psichikos negalią turintiems žmonėms. „Gyvenimas susideda iš nedidelių laimių ir nelaimių. Tai, kad jūs esat - didelė laimė, reiškianti, kad man kažkas gyvenime pavyko“, - sako specialistė.
Klubo vadovė Jolanta Stankūnienė dar kartą priminė visiems „Likimo draugų“ istoriją. Steigiamasis susirinkimas vyko 2000- ųjų lapkričio 11 d. Šeimos centre, tada 15 narių patvirtino faktą, kad reikalinga žmonėms su psichikos negalia atstovaujanti organizacija, priėmė įstatus. 2001 m. sausio 30 d. Kauno miesto savivaldybė įregistravo asociaciją Kauno klubą „Likimo draugai“. Klubo pirmininku tapo Robertas Jonaitis. J. Stankūnienė klubo nare tapo 2001 m. gruodžio mėnesį. 2002 m. parašė pirmąjį projektą ir iš Kauno miesto savivaldybės gavo lėšų socialinėms paslaugoms teikti. Ji pasakojo, kaip keitėsi narių sudėtis, su kokiomis problemomis susidūrė anksčiau ir susiduria dabar.
Lankytojų įspūdžiaiKlubo nariai galėjo pasidalinti savo mintimis, patirtimis, prisiminimais ir įspūdžiais. Lolita, viena pirmųjų pradėjusių lankyti savipagalbos grupę, mena, jog iš ligoninės išėjusi labai ieškojo bendravimo. „Pamačiau, kad yra tokie „Likimo draugai“. Ten susiradau draugų, eidavome vieni pas kitus į svečius. Vėliau Robertas pasiūlė įkurti savo klubą, kad gautume finansavimą. Mums pavyko“, - pasakoja moteris.
Margarita pasakoja atradusi „Likimo draugus“ 2005-aisiais. „Prieš tai klausiau gydytojos, ar panašių organizacijų yra Kaune. Ji man paaiškino, kad tokių nėra ir negali būti, nes jei būtų, tokie žmonės susirinkę vieni kitus sužlugdytų. Sužinojusi apie klubą, atėjau ir pamačiau, kad čia žmonės vieni kitų nežlugdo, atvirkščiai, palaiko vieni kitus. Atėjusi pradėjau savanoriauti, labai norėjau kažkur save realizuoti, nes buvau „iškritusi“ iš darbo rinkos. 2006-aisiais buvau įdarbinta klube, dirbu iki šiol“, - dėsto moteris.
Gediminas pasakoja klube pradėjęs lankytis 2008-aisiais. „Sulaukęs siūlymo ateiti, ilgai dvejojau. Kai atėjau, radau tai, ko ieškojau - gražų bendravimą. Tuo metu mano sveikata buvo bloga, trūko stabilumo. Kai liga stabilizavosi, nuo 2012-ųjų pradėjau dirbti klube. Dabar esu atsakingas už socialinių įgūdžių lavinimą ir saviraišką, taip pat - už kultūrinius renginius“, - sako vyras.
Edvardas taip pat į klubą atėjo 2008 m., jį pakvietė kitas narys: „Kurį laiką buvau įdarbintas projekto vykdytoju, tik šiais metais nedirbu, nes sunkiai serga mama, reikia jai padėti. Jei kitais metais priims, vėl norėsiu dirbti“.
Algis sako apie klubą sužinojęs iš spaudos - laikraštį 2016-aisiais perskaitė jo mama. Ji kelis mėnesius kalbino, kad vyras nueitų į „Likimo draugus“, pažiūrėtų: „Iš pradžių labai bijojau, paskui ryžausi. Buvo daug nerimo, nieko nepažinojau. Vėliau apsiraminau, susipažinau, pradėjau klube savanoriauti. iš pradžių lankiau ligonius namuose ir ligoninėse, dabar jau antri metai dirbu su „Maisto banku“.
Žydrūnas prisiminė, jog kartą teko į stovyklą Šventojoje išvažiuoti pabėgus iš namų. Vyro namiškiai labai nenorėjo, kad jis lankytųsi klube, manė, kad ten jis įgis blogos patirties, kad jam reikia bendrauti tik su „sveikaisiais“. J. Stankūnienė prisiminė, kaip visi klubo nariai laukė Žydrūno autobuse, kai jis atbėgo be daiktų, tik su šlepetėmis, palikęs šiukšlių kibirą už namų durų.
Žydrūnas šiu metu gyvena Airijoje, bet prisimena lankymąsi klube kaip puikią patirtį. „Buvo daug įdomių dalykų. Aš iš pradžių buvau labai kompleksuotas, kankino nuotaikų kaita. Dažnai tylėdavau - nenorėjau užkrauti liūdnų emocijų kitiems žmonėms. Būdavau išsišiepęs, bet viduje - liūdnas“, - dėsto vyras.
Klubo narė Eglė pasakojo, ką jai duoda lankymasis klube. „Kai darai kažką rankomis, atsipalaiduoji, kitaip susidėlioja mintys. Žinai, kad čia tave supras. Be abejo, ir čia visko būna, bet būna visur. Gyvenimas nėra vien tik liga ir keturios sienos. Dabar mokausi gyventi čia ir dabar, nebijoti ateities“, - sako moteris.
Pasak Dariaus, iš pradžių atėjus į klubą nebuvo lengva, pokyčiai buvo lėti. Šiuo metu vyras nebesilanko klube, jo gyvenimas taip susiklostė, kad teko apsigyventi Didvyžių socialinės globos namuose. Vyras prisiminė, kaip klube išklojo plytelėmis virtuvėlę, sukalė lentynas sandėlyje, pasidžiaugė, kad „Likimo draugai“ jo nepamiršta, su kai kuriais jis bendrauja ir iki šiol.
Savo prisiminimais, kaip augo su daug dirbančia mama, pasidalino ir klubo pirmininkės J. Stankūnienės dukra Silvija Stankūnaitė: „Mama visą laiką buvo labai užsiėmusi, daug darė žmonėms su negalia. Visada jutau jos nuoširdų norą jiems padėti. Man buvo linksma - kartu dalyvaudavau stovyklose, važiuodavau prie jūros. Nors šie žmonės už mane vyresni, bet su jais buvo įdomu ir linksma“.
Nauji darbai ir planai
J. Stankūnienė supažindino šventės dalyvius su naujomis darbuotojoms, dirbančiomis socialinėse dirbtuvėse - Daiva, Ina ir Sigita. „Šios moterys turi unikalių savybių atrasti negalią turinčių žmonėse tokių dalykų, apie kuriuos net jie patys nežinojo. Visi esame pasipuošę dirbtuvėse pagamintais odiniais papuošalais, sėdime ant ten gamintų pagalvėlių. Socialinių dirbtuvių esmė - padėti įgyti žmonėms socialinių įgūdžių, kad vėliau jie galėtų dirbti atvirojoje rinkoje. Labai džiaugiuosi naujųjų darbuotojų gebėjimais iš nieko padaryti tobulus dalykus“, - dėsto klubo vadovė.Ji papasakojo susirinkusiems ir kitus ateities planus, kalbėjo apie tai, kaip jie bus įgyvendinti.
„Likimo draugus“ sveikinęs LSPŽBG vadovas V. Nikžentaitis pabrėžė, jog šis klubas - vienas iš stipriausių organizacijoje. „Jūs esate fantastiški - tarsi žiburėliai, šviečiantys ir kitiems. Džiaugiamės nuostabia švente, džiaugiamės, kad esate mūsų šeimoje, mokomės iš jūsų. Puiku, kad iš arbatos gėrimo klubas išaugo iki socialinių dirbtuvių, kitų rimtų struktūrinių projektų. Širdis džiaugiasi žiūrint į jus ir jūsų darbus“, - sakė V. Nikžentaitis.
Jis taip pat vylėsi, kad šiais metais LSPŽGB galės kviesti narius jau ne tik į virtualius, bet ir į gyvus renginius, tokius kaip respublikinė dainų šventė ir panašiai. „Linkiu visiems esamiems ir buvusiems „Likimo draugų“ nariams, stiprybės, kantrybės, meilės. Sveikinu visus su viltimi, kad dabartis pasikeis, ateis diena, kai dirbsime ir būsime kartu“, - linkėjo LSPŽGB vadovas.
Kiti esami ir buvę klubo nariai taip pat linkėjo „Likimo draugams“ ilgų gyvenimo metų, skaitė savo ar poetų eiles. Visi džiaugėsi atradę klubą - namus, kur galima ateiti, išsikalbėti, kur visi jaučiasi tarsi didelė, vieninga šeima.Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė