Laikinoji sostinė - Likimo draugai

Go to content

Main menu:

Mes spaudoje
 
 
 
Liga kauniečius supurtė, bet nesunaikino

Ką daryti,jei susirgai psichikos liga? Ar tavo gyvenimas dėl to baigtas? Tikrai ne. Kauno klube „Likimo draugai" susitinkantys psichikos liga sergantys žmonės - gyvi to liudininkai. Jie bendruomenėje viską pradėjo iš naujo - atrado draugus, darbą ir meilę. (Sigita Purytė "Lietuvos ryto" korespondentė)

Antra šeima. Išsigelbėjimas. Taip klubą „Likimo draugai“ kuris vienija žmones, kamuojamus psichikos negalios, vadina jo nariai.
Šilainiuose, Rasytės g. 10A, įsikūręs klubas iš kitų psichikos liga sergančius žmones vienijančių Kauno organizacijų išsiskiria tuo, kad jame dirba patys sergantieji.

Nutraukė dvasinę kančią

„Kai aš tokia ir mano klientai tokie, galiu lengviau juos suprasti“, - sakė psichikos liga serganti klubo darbuotoja Margarita Naujokienė.
Ji kasdien bendrauja su klubo nariais, rūpinasi viešaisiais pirkimais, ūkio reikmenimis, interneto svetaine. Socialinio darbuotojo padėjėja klube dirba jau dešimtus metus. Moteris į, Likimo draugus“ pateko po to, kai prieš trylika metų pasijuto serganti depresija. Viskas netekę prasmės, neįdomu, nieko nesinori, nustoji praustis, dantis valyti. Iš lovos atsikeldavau tik į tualetą“ - prastą savijautą prisiminė M.Naujokienė.
Po metų dvasinių kančių viena ligoninėje gulėjusi moteris Margaritai papasakojo apie „Likimo draugus“ ir pakvietė nueiti į klubą kartu. Taip kaunietė atsidūrė tarp kitų su psichikos liga gyvenančių žmonių. Klube ji atrado nišą, kur gali skleistis, išreikšti save. „Dabar darau tai, kas man labai arti širdies. Mūsų organizacijoje tu nesi kvailas, net jei nusišneki. Čia tu esi vienas iš mūsų - gali gerai jaustis, gali blogai jaustis, nieko nenustebinsi“ - pasakojo M.Naujokienė.

Į klubą atvedė depresija

Kitas klubo darbuotojas Gediminas į „Likimo draugus“ atėjo ne iš pirmo karto. „Tąkart gydytojai rekomendavo ateiti. Bet buvau jaunas, nesupratau, pagalvojau - nejau man taip nutiko ir turėčiau čia eiti? Viskas bus gerai“ - anuomet ramino save 23- ejų jaunuolis.
Antrą kartą, kai depresija pasireiškė rimčiau, į klubą jį atvedė bičiulis.
„Susirgęs netenki daugų, pažinčių, apie mokslus ir kitus tikslus iš viso negalima kalbėti. Kai buvo labai sunku, norėjau nuo kažko pradėti gyvenimą. „Likimo draugai“ buvo tam tinkama vieta. Radau čia labai daug“, - pasakojo kaunietis.
Jis įsitikino, kad susigyventi su liga vien ligoninė nepadės. „Turiu dėti pastangas, kad būtų rezultatas. Iš pradžių klube labai kuklindavausi, tylėdavau. Dabar grįžo ankstesni įpročiai. Buvau ekstravertas, atviras, visada galėjau pokštauti. Dabar viskas keičiuosi į gerą pusę, matau daugiau spalvų“ - sakė klubo narys ir darbuotojas.

Klubas darbo dienomis atviras nuo 11 iki 17 vai. Nariai čia mokosi savitvarkos, maisto ruošimo, kompiuterinio raštingumo, kartu sportuoja - vaikšto su šiaurietiškomis lazdomis, žaidžia stalo tenisą, stalo žaidimus. Kūrybingieji piešia, tapo, užsiima muzikos terapija.
Juos konsultuoja psichologai, padeda asmeniniai konsultantai.
Klube kauniečiai nesigėdija savo ligos.

„Jei būdamas kitose vietose pasakai, kad sergi depresija, iš karto laiko kvaištelėjusiu. Ir mano vyras taip pat galvoja, tai jam net ir nesakau, kur einu“ - pasakojo klubo narė Violeta.
Moteris serga daugiau kaip 20 metų. Klubą jai rekomendavo Šilainių psichikos sveikatos centre sutikta pažįstama. Iki tol ji ėjo į kitą neįgaliųjų klubą, bet ir ten pasijuto atstumta.
Kaunietei tarp bendraminčių ir savijauta pagerėja. „Nebijome vienas kito, pasikalbame apie viską, ką galvojame. Man pagerėja, kai būnu čia. Pasikalbame, pajuokaujame. Kolektyvas labai draugiškas“, - sakė anksčiau vadovaujamas pareigas ėjusi moteris.
Rudenį ir žiemą, kai dienos trumpos ir mažai šviesos, Violeta lanko klubą kone kasdien. Trijų anūkių močiutė sako, jog dėl šeimos laimės pirmiausia reikia pasirūpinti savo sveikata.
„Kol nėjau į klubą, labiau savęs gailėdavau, dažniau užsidarydavau viena namuose, tada man pablogėdavo“ - tikino moteris.
Ji dainuoja „Likimo draugų“ ansamblyje, važiuoja į pasirodymus, piešia.

Randa draugų ir meilių

Per dieną klubą aplanko nuo kelių iki keliasdešimt žmonių. Nariai čia atranda ir draugų, ir meilių. „Šeimomis ne visada baigiasi, bet romanas ne vienas yra buvęs“ - juokauja klube dirbanti Margarita.

Mamoms, kurios augina vaikus, klubas tampa vieta nuo jų pailsėti. „Pabėgame nuo namų ruošos. Vyrai mus klube pamaitina, kavos atsigeriame“ - juokėsi Ramunė. Ji jau sirgdama užaugino dvi dukras.

Klubo idėją iš Jungtinės Karalystės parvežė „Caritas“ darbuotoja Kristina Mišinienė. Iš pradžių klubas veikė kaip entuziastų grupė, o prieš 15 metų buvo įregistruota asociacija.

Į savipagalbos grupę iš pradžių rinkosi neįgalieji ir jų artimieji. Vėliau psichikos negalią turintys žmonės nusprendė atsiskirti. Jų tėvai įsteigė savo klubą „Prošvaistė“ vaikai - „Likimo draugus“

Klubo steigėjas Robertas tuo metu buvo bebaigiantis trečią dešimtį. Į pagalbą jis pasikvietė socialinę darbuotoją Jolantą Stankūnienę, kuri netrukus tapo ir klubo vadove. Ji vienintelė organizacijos darbuotoja, nesirgusi psichikos liga.
Kiti trys darbuotojai turi negalią. Klubo nariai taip pat labai mielai savanoriauja - pavežėja, panešėja, pasikalba, aplanko likimo draugus, kurie dėl pablogėjusios savijautos neturi jėgų ateiti į klubą.
„Mes skatinome, kad patys žmonės imtųsi veiklos. Dalyvavome „Maisto banko“ „Darome“ akcijose. Skatiname žmones, kad jie išeitų iš komforto zonos. Kai žmonės padeda vieni kitiems, tuomet negalvoja apie savo bėdas“, - pasakojo J.Stankūnienė.
Ji organizacijai vadovauja vienuolika metų.

 
 
 
 
Savitarpio parama labai svarbi
Alvydas Navickas
(Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos vadovo pavaduotojas)

„Savipagalbos grupės, klubai, draugijos - tai labai svarbios visuomenės bendruomenės. Kas gali geriausiai suprasti žmogų, kamuojamą tam tikrų sveikatos problemų? Šeimos nariai, medikai, psichologai, socialiniai darbuotojai, slaugytojai, o gal politikai? Tik iš dalies.
Neretai diskutuojant apie depresiją galima išgirsti tokias nuomones: tai bevalių, išlepusių, silpnų žmonių problemos. Jiems reikia suimti save į rankas, patiems kovoti su tingėjimu, sportuoti ir panašiai. Dažniausiai taip kalba nepatyrę depresijos žmonės. 0 depresiją pajutę savo kailiu, tada sako: dabar suprantu, kaip gali būti sunku, tai tikrai ne tinginio ar silpno žmogaus problema. Depresiją iškentėti reikia labai daug valios ir jėgų, teisingo aplinkinio požiūrio. Panaši situacija yra susirgus bet kokia lėtine liga.
Labai gerai, kad Lietuvoje daugėja įvairiausių savipagalbos bendruomenių. Jau nuo seno yra žinoma anoniminių alkoholikų, anoniminių narkomanų veikla, ne vieną dešimtmetį plečiasi fizinėmis ir psichinėmis ligomis sergančių žmonių kuriamos įvairiausios bendruomenės, gerai žinoma Lietuvos diabeto asociacijos veikla, Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugija, Lietuvos Alzheimerio ligos asociacija, Respublikinė psichikos sutrikimų patyrusių asmenų ir jų draugų organizacija klubas „13 ir Ko", Vilniaus m. psichikos sveikatos centre veikiantis „Kūlgrindos" klubas, Kauno klubas „Likimo draugai", neseniai įkurta asociacija „Artimiesiems", siekianti suburti nusižudžiusiųjų artimuosius. Savipagalbos grupėse žmonės atranda labai daug: pirmiausia pajunta žmonių bendrystę, jaučia paramą sprendžiant atsiradusias problemas ir įgyja galimybę padėti kitam, jaučiasi reikalingi, suprasti, visaverčiai, pasikeičia patirtimi, įgyja daugiau žinių apie sveikimo būdus, patiki, kad vėl galima būti laimingesniam, oresniam, lengviau išgyventi sveikųjų diskriminavimą, pasipriešinti neteisybei. Savipagalbos grupės - tai labai svarbus sveikatos ir geresnio gyvenimo šaltinis.
Linkiu kiekvienam žmogui, susidūrusiam su problema, rasti savipagalbos grupę, o jei tokios neranda, tai pradėti kurti. Sveikatos priežiūros organizatoriai turėtų daugiau bendradarbiauti su savipagalbos grupėmis, nes tik tokioje diskusijoje galima rasti geriausių sprendimų gerinant visuomenės sveikatą."

 
 
 
Back to content | Back to main menu