Kūryba - Likimo draugai

Go to content

Main menu:

 
 
 

Eilėraštis iškilo iš širdies
Ir virpanti poezija man kelią švies
Štai dar viena brandi eilutė
Ir žodžiai liejas po truputį
Eilėraštis iš pat gelmių išnyra
Turiu aš surimuotą tylą
Einu skambiu poezijos keliu
Dar vieną posmą iki saulės aš keliu.
Eilėraštį po trupinį surinksiu
Kai dvasinė širdis ritmingai tvinksi
Dar vierną žodį tarsi grūdą duoda
Į žaižaruojantį poezijos aruodą.

 
Namelis prerijoje
 
 
 
 
 
 
 
Paukštė
Pušys, tarsi lieknos mergaitės,
Stovi auksinės saulės nušviestos.
Auga ąžuolas laukymėj giraitės.
Ant šakos nutūpė paukštis nekviestas.
Tai užgiedojo jis balsią giesmelę
Apie gūdžią girelę ir ežerėlį,
Apie Lietuvą, gimtą žemelę,
Apie pirkelę ir joje žibantį žiburėlį.
Daug apsakyti dar giesmininkas galėtų,
Kaip čia senoliai mūs žemę arė,
Apie lietuvišką sidabrinį lietų...
Betgi nuskrido žodžio daugiau neištaręs.
 
 
 
Aš turiu kūdikį smaragdo akimis.
Ji kalbasi su paukščiais, medžiais, gėlėmis.
Keistų garsų, spalvų pasaulyje gyvena,
Jos sieloj nuostabiai skaisti ugnis rusena.
Ruduo, pavasaris ar vasara, o gal žiema,
Vienodai sukasi princesė užburtam rate.
Atėjus į pasaulį lietuviška gėle,
Gamtos dalis su liūdesio krislu, žalia gėla.
Maža gėlelė viską mato, jaučia, girdi-
Ji turi didelę ir jautrią širdį.
Tik ne visi širdies pulsavimą supranta
Ir ne visi į širdį raktą randa.
Aš turiu kūdikį smaragdo akimis.
Jei trūksta žodžių, mes galime pasikalbėti mintimis.
 
 
 
 
 
 
Rankos
 
 
 
 
 
 
 
Šeima
Horizonte dunkso miškas, aptrauktas rūku.
Kregždės šovė į neapsakomą aukštį visu pulku.
Kylanti saulė nuauksino gležnų paukštelių sparnus.
Lengvas vėjas suka debesis kamuolinius.
Rymo palaukėj beržas, žvelgia į tyrus,
Tyliai gerdamas rytmečio rasą tyrą.
Kokia graži, kokia graži mūs Lietuva,
Neveltui laisvę lietuviai taip gynė tėvynės.
Tu pažiūrėk , kaip skleidžiasi laukinės rožės.
Tu niekur nerasi tokio grožio.
Svečioj šaly už jūrų marių vandenynų,
 
 
 
Back to content | Back to main menu