Gyvenimo būdas (2016-02-19)
Dukart vyro išgelbėta moteris – atvirai apie psichikos ligą
Jei sergi psichikos liga, iškrenti iš visuomenės. Su tokia skaudžia realybe susiduria bendruomenė „Likimo draugai“. Ji vienija psichikos liga sergančius žmones.
Viena iš šio Kauno klubo narių ir darbuotojų 50-metė Margarita Naujokienė sutiko papasakoti savo istoriją. Moteris perėjo per pragarą, kol išmoko gyventi su liga. Ji įsitikinusi, kad kol sergantieji nepasakos apie save, visuomenės požiūris į juos nesikeis – jie ir toliau bus atstumiami ir laikomi užribyje. O tai kenkia visiems – tiek sergantiems, tiek su liga dar nesusidūrusiems.
Moteris dešimtus metus dirba socialinio darbuotojo padėjėja klube „Likimo draugai“. Margarita bendrauja su klubo nariais, rūpinasi viešaisiais pirkimais, ūkio reikmenimis, interneto svetaine.
Prisiminus praeitį, moteriai skruostais rieda ašaros. Pusantrų metų moteris kentė beprasmybę ir tuštumą, du kartus kaunietė mėgino žudytis. Abu kartus ją išgelbėjo jos vyras, kuris suskubo kviesti greitąją.
Tinkamai diagnozuota liga ir reikiami vaistai bei likimo draugai ją pastatė ant kojų. Dabar ji nesigėdija, kad serga ir kad jai reikalinga gydytojų pagalba.
Ji drąsino ir kitus prastai besijaučiančius žmones ieškoti pagalbos ir likimo draugų bičiulystės.
Iš nevilties bandė žudytis
Kad jaučiasi blogai, kaunietė pastebėjo prieš trylika metų. Pati nusprendė, kad jai – depresija. Gydytojai patvirtino jos diagnozę, paskyrė antidepresantus.
Tačiau būklė vis blogėjo, mažėjo darbingumas. Iš pradžių dar padėdavo ant lapelio susirašyta detali dienotvarkė. Vėliau Margarita tik sėdėdavo priešais kompiuterį ir pajėgė nieko daryti, pradėjo galvoti apie savižudybę.
Pirmą kartą žudytis moteris mėgino darbe, kai neatlaikė tarp jos ir akcininkų kilusios įtampos.
Moteris dirbdavo septynias dienas per savaitę po 9-10 valandų per dieną ir vis tiek nesusitvarkydavo su krūviu.
„Iškreiptas garbės kodeksas: negaliu palikti šito darbo todėl, kad jis jau yra apleistas. Negaliu jo atlikti, nes nepajėgiu. Nė išeit, nė likt“, – keblią situaciją prisiminė kaunietė.
Po bandymo žudytis M.Naujokienė atsidūrė ligoninėje. Pradėjo griūti jos įprasta dienotvarkė – moteris neteko darbo.
Į ligoninę važiuodavo pati
Prasidėjo dar niūresnės dienos. Nuo ryto iki vakaro ji gulėdavo lovoje, žiūrėdavo į lubas ir galvodavo, kokiu būdu jai pasidaryti galą.
„Viskas netekę prasmės, neįdomu, nieko nesinori, nustoji praustis, dantis valyti. Iš lovos atsikeldavau tik į tualetą“, – prastą savijautą prisiminė M.Naujokienė.
Visas namų ūkis gulė ant 14-metės dukters pečių. Ji gamindavo valgyti, skalbdavo.
„Likimo draugų“ darbuotoja dėkinga šeimai, kad artimieji jai nepriekaištavo. „Mane atstūmė draugai, bet šeima manęs neapleido“, – džiaugėsi ji.
Nors ir supama vyro ir dviejų vaikų, Margarita jautėsi niekam nereikalinga. Mėgino žudytis ir antrą kartą. Vėliau sekė daugybė besikartojančių kelionių į ligonines. Kai tik kaunietė pajusdavo, kad planuoja savižudybę, pati skubėdavo pas medikus.
Ligoninė jai padėdavo apsisaugoti nuo destruktyvių minčių: „Guldamasi į ligoninę rodžiau savo ligai špygą – na ir kas, kad turiu blogų minčių. Atsiribojau nuo jų ligoninės sienomis, pati save saugojau. Nematau tame nieko gėdingo. Vieni žmonės serga psichikos ligomis, kiti turi hemorojų, treti išgyvenę širdies infarktą. Tai vis sveikatos problemos.“
Po pusantrų metų jai pasisekė patekti į Kauno klinikas. Medikai paskyrė tinkamus vaistus. Norą žudytis moteris ėmė kontroliuoti. Vizitai pas gydytojus ir gulimas į ligonines retėjo. Kelerius pastaruosius metus M.Naujokienei gydytis ligoninėje nebeprireikė.
Liga pakeitė gyvenimą
Užklupusi negalia iš esmės pakeitė kaunietės gyvenimą. Pasikeitė jos darbas, senus draugus pakeitė nauji – žmonės, sergantys psichikos ligomis. Moteris nuolat turi gerti vaistus.
„Pasidarė aišku, kad nebus taip kaip buvo anksčiau, bus kitaip. Kaip? Didžiąja dalimi esi savo gyvenimo architektas. Mes visi esame laimingi tiek, kiek leidžiame sau būti laimingais“, – pasakojo moteris.
Po metų dvasinių kančių viena ligoninėje gulėjusi moteris Margaritai papasakojo apie „Likimo draugus“ ir pakvietė nueiti į klubą kartu. Taip kaunietė atsidūrė tarp kitų su psichikos liga gyvenančių žmonių.
Klube ji atrado nišą, kur gali skleistis, išreikšti save.
„Dabar darau tai, kas man labai arti širdies. Mūsų organizacijoje tu nesi durnas, net jei nusišneki. Čia tu esi vienas iš mūsų“, – pasakojo M.Naujokienė.
Kartais ji perdėm aktyviai įsitraukia į darbus. Tada vyras bara, kad vėl persidirbs ir vėl sustreikuos sveikata. Tačiau iki šiol socialinio darbuotojo padėjėjai pavyko išvengti pervargimo.
Bijome to, ko nepažįstame
M.Naujokienė su šypsena prisimena pirmąjį pokalbį su likimo draugais. „Jis buvo apie baimę. Visi sėdėjo ir pasakojo, kas ko bijo. Aš pirmą kartą pakliuvusi, prisipažinau: „Bijau jūsų. Bijau, kad mane atstumsit.“ Vėliau supratau, kad klube galiu gerai jaustis, galiu blogai jaustis, nieko nenustebinsiu“, – sakė klubo darbuotoja.
Į klubą žmonės gali ateiti kasdien nuo 11 iki 17 val. Jie mielai rengia šachmatų, šaškių, stalo teniso turnyrus, kartu geria arbatą, kalbasi, žaidžia stalo žaidimus.
Turnyruose dalyvauja ir policijos pareigūnai, įvairių organizacijų nariai. Jie iš arčiau susipažįsta su psichikos negalią turinčiais žmonėmis.
„Žmonės bijo, ko nepažįsta. Mes esam tokie pat žmonės, kaip visi. Mūsų atstumti nereikia. Ne ligonių bijoti reikia, bet ligos“, – kalbėjo Margarita.
Ji drąsino pasijutus blogai iš karto eiti pas gydytoją, nebijoti ieškoti tokio psichiatros, kuris suprastų ir padėtų. Be to, siūlė nepasitikėti žiniasklaidos antraštėmis, kurios rėkia apie psichikos liga sergančių žmonių nusikaltimus. Sergantieji nusikalsti linkę mažiau už sveikuosius ir dažniausiai žaloja save, o ne šalia esantį.
Laikinoji sostinė (2016-03-12)
Liga kauniečius supurtė, bet nesunaikino
Ką daryti,jei susirgai psichikos liga? Ar tavo gyvenimas dėl to baigtas? Tikrai ne. Kauno klube „Likimo draugai” susitinkantys psichikos liga sergantys žmonės – gyvi to liudininkai. Jie bendruomenėje viską pradėjo iš naujo – atrado draugus, darbą ir meilę. (Sigita Purytė „Lietuvos ryto” korespondentė)
Antra šeima. Išsigelbėjimas. Taip klubą „Likimo draugai“ kuris vienija žmones, kamuojamus psichikos negalios, vadina jo nariai.
Šilainiuose, Rasytės g. 10A, įsikūręs klubas iš kitų psichikos liga sergančius žmones vienijančių Kauno organizacijų išsiskiria tuo, kad jame dirba patys sergantieji.
Nutraukė dvasinę kančią
„Kai aš tokia ir mano klientai tokie, galiu lengviau juos suprasti“, – sakė psichikos liga serganti klubo darbuotoja Margarita Naujokienė.
Ji kasdien bendrauja su klubo nariais, rūpinasi viešaisiais pirkimais, ūkio reikmenimis, interneto svetaine. Socialinio darbuotojo padėjėja klube dirba jau dešimtus metus. Moteris į, Likimo draugus“ pateko po to, kai prieš trylika metų pasijuto serganti depresija. Viskas netekę prasmės, neįdomu, nieko nesinori, nustoji praustis, dantis valyti. Iš lovos atsikeldavau tik į tualetą“ – prastą savijautą prisiminė M.Naujokienė.
Po metų dvasinių kančių viena ligoninėje gulėjusi moteris Margaritai papasakojo apie „Likimo draugus“ ir pakvietė nueiti į klubą kartu. Taip kaunietė atsidūrė tarp kitų su psichikos liga gyvenančių žmonių. Klube ji atrado nišą, kur gali skleistis, išreikšti save. „Dabar darau tai, kas man labai arti širdies. Mūsų organizacijoje tu nesi kvailas, net jei nusišneki. Čia tu esi vienas iš mūsų – gali gerai jaustis, gali blogai jaustis, nieko nenustebinsi“ – pasakojo M.Naujokienė.
Į klubą atvedė depresija
Kitas klubo darbuotojas Gediminas į „Likimo draugus“ atėjo ne iš pirmo karto. „Tąkart gydytojai rekomendavo ateiti. Bet buvau jaunas, nesupratau, pagalvojau – nejau man taip nutiko ir turėčiau čia eiti? Viskas bus gerai“ – anuomet ramino save 23- ejų jaunuolis.
Antrą kartą, kai depresija pasireiškė rimčiau, į klubą jį atvedė bičiulis.
„Susirgęs netenki daugų, pažinčių, apie mokslus ir kitus tikslus iš viso negalima kalbėti. Kai buvo labai sunku, norėjau nuo kažko pradėti gyvenimą. „Likimo draugai“ buvo tam tinkama vieta. Radau čia labai daug“, – pasakojo kaunietis.
Jis įsitikino, kad susigyventi su liga vien ligoninė nepadės. „Turiu dėti pastangas, kad būtų rezultatas. Iš pradžių klube labai kuklindavausi, tylėdavau. Dabar grįžo ankstesni įpročiai. Buvau ekstravertas, atviras, visada galėjau pokštauti. Dabar viskas keičiuosi į gerą pusę, matau daugiau spalvų“ – sakė klubo narys ir darbuotojas.
Klubas darbo dienomis atviras nuo 11 iki 17 vai. Nariai čia mokosi savitvarkos, maisto ruošimo, kompiuterinio raštingumo, kartu sportuoja – vaikšto su šiaurietiškomis lazdomis, žaidžia stalo tenisą, stalo žaidimus. Kūrybingieji piešia, tapo, užsiima muzikos terapija.
Juos konsultuoja psichologai, padeda asmeniniai konsultantai.
Klube kauniečiai nesigėdija savo ligos.
„Jei būdamas kitose vietose pasakai, kad sergi depresija, iš karto laiko kvaištelėjusiu. Ir mano vyras taip pat galvoja, tai jam net ir nesakau, kur einu“ – pasakojo klubo narė Violeta.
Moteris serga daugiau kaip 20 metų. Klubą jai rekomendavo Šilainių psichikos sveikatos centre sutikta pažįstama. Iki tol ji ėjo į kitą neįgaliųjų klubą, bet ir ten pasijuto atstumta.
Kaunietei tarp bendraminčių ir savijauta pagerėja. „Nebijome vienas kito, pasikalbame apie viską, ką galvojame. Man pagerėja, kai būnu čia. Pasikalbame, pajuokaujame. Kolektyvas labai draugiškas“, – sakė anksčiau vadovaujamas pareigas ėjusi moteris.
Rudenį ir žiemą, kai dienos trumpos ir mažai šviesos, Violeta lanko klubą kone kasdien. Trijų anūkių močiutė sako, jog dėl šeimos laimės pirmiausia reikia pasirūpinti savo sveikata.
„Kol nėjau į klubą, labiau savęs gailėdavau, dažniau užsidarydavau viena namuose, tada man pablogėdavo“ – tikino moteris.
Ji dainuoja „Likimo draugų“ ansamblyje, važiuoja į pasirodymus, piešia.
Randa draugų ir meilių
Per dieną klubą aplanko nuo kelių iki keliasdešimt žmonių. Nariai čia atranda ir draugų, ir meilių. „Šeimomis ne visada baigiasi, bet romanas ne vienas yra buvęs“ – juokauja klube dirbanti Margarita.
Mamoms, kurios augina vaikus, klubas tampa vieta nuo jų pailsėti. „Pabėgame nuo namų ruošos. Vyrai mus klube pamaitina, kavos atsigeriame“ – juokėsi Ramunė. Ji jau sirgdama užaugino dvi dukras.
Klubo idėją iš Jungtinės Karalystės parvežė „Caritas“ darbuotoja Kristina Mišinienė. Iš pradžių klubas veikė kaip entuziastų grupė, o prieš 15 metų buvo įregistruota asociacija.
Į savipagalbos grupę iš pradžių rinkosi neįgalieji ir jų artimieji. Vėliau psichikos negalią turintys žmonės nusprendė atsiskirti. Jų tėvai įsteigė savo klubą „Prošvaistė“ vaikai – „Likimo draugus“
Klubo steigėjas Robertas tuo metu buvo bebaigiantis trečią dešimtį. Į pagalbą jis pasikvietė socialinę darbuotoją Jolantą Stankūnienę, kuri netrukus tapo ir klubo vadove. Ji vienintelė organizacijos darbuotoja, nesirgusi psichikos liga.
Kiti trys darbuotojai turi negalią. Klubo nariai taip pat labai mielai savanoriauja – pavežėja, panešėja, pasikalba, aplanko likimo draugus, kurie dėl pablogėjusios savijautos neturi jėgų ateiti į klubą.
„Mes skatinome, kad patys žmonės imtųsi veiklos. Dalyvavome „Maisto banko“ „Darome“ akcijose. Skatiname žmones, kad jie išeitų iš komforto zonos. Kai žmonės padeda vieni kitiems, tuomet negalvoja apie savo bėdas“, – pasakojo J.Stankūnienė.
Ji organizacijai vadovauja vienuolika metų.